XXXI eilinis sekmadienis
Vienas Rašto aiškintojas priėjo prie Jėzaus ir paklausė jį, koks yra visų pirmasis įsakymas. Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“ Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.“ Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo Karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12, 28b–34)
VISKAS APIE MEILĘ
„Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Šis Rašto aiškintojo Jėzui užduotas klausimas savyje slepia potekstę: „Koks yra didžiausias iš visų įsakymų? Padėk mums sugrįžti prie paprastų dalykų, prie visa ko principo“…
Jėzus taip ir padaro, savo atsakymu išeidamas už įprastų rėmų. Nežiūrint pirmo įspūdžio, kad čia pakartojami tik Senojo Testamento tekstai, Viešpaties lūpose seni dalykai nušvinta nauja šviesa. Jėzus yra laisvas žmogus ir tai, kaip Jis interpretuoja Dievo žodį, leidžia klausytojams labiau įsigilinti į įstatymo esmę.
Atsakymas prasideda veiksmažodžiu „mylėk“. Tai įsakymas, kuris kalba apie ateitį, jis nereiškia baigtinio veiksmo, nes meilė yra pasaulio ateitis, be jos žmonija neturi ateities…
Tačiau prieš „didžiausią“ įsakymą Jėzus dar ištaria „įžanginį įsakymą“: „šemà“,- tai reiškia: klausyk, atsimink, nepamiršk, laikyk jį kaip antspaudą ant širdies, kaip brangakmenį prieš akis… Klausyti Dievo – tai parodyti savo švelnumą Dievui, kuris prašo: „Prašau, išklausyk manęs“. Išklausyti – tai mylėti.
„Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi“… Mylėti visa širdimi reiškia ne pavaldinio, bet įsimylėjusiojo meilę. Mylėti visa širdimi – tai tarsi pasakyti Dievui „Taip“ ir tada, kai širdyje šviesu, ir kada ją gaubia šešėliai, tada, kai ją apima tikėjimo džiaugsmas, ir tada, kai slegia abejonės. Mylime taip, kaip galime, kaip sugebame, tada, kai šviečia saulė ir kai temsta, ir užmerktomis akimis, kai truputį baisu, net ir tada, kai akyse tvenkiasi ašaros.
„Mylėk Viešpatį savo Dievą visu protu”… Meilė turi būti išmintinga, trokštanti pamatyti, pažinti, geriau suprasti. Ji kalba apie Dievą – savo Meilę, radusią vietą žmogaus širdyje.
Iš esmės Jėzus nepasakė nieko nauja. Tuos pačius žodžius jau tūkstančius metų kartoja visų religijų mistikai, visų tikėjimų Dievo ieškotojai.
Evangelijos naujumas – tai netikėtai pridėtas antrasis įsakymas, kuris yra panašus į pirmąjį... Krikščionybė sako: „Mylėti žmogų – tai kaip ir mylėti Dievą. Mūsų artimas yra panašus į Dievą, jo veidas ir balsas, meilės alkis ir grožis panašūs į tai, ką mes matome Dieve. Dangus ir žemė vienas kitam neprieštarauja: jie vienas kitą apkabina.
Šitaip žvelgiant į Jėzaus atsakymą didysis Įsakymas tampa toks: „Mylėk žemę taip, kaip myli save, mylėk ją taip, kaip ją myli Dievas“. Priimti su pasitikėjimu tai, ką gauname iš Dievo rankos ir reiškia: vykdyti Jo valią. Ne paklusti įsakymams ar švęsti liturgiją, bet tiesiog, nuostabiai, laimingai… mylėti…
Adolfas Grušas
