Istorijos

Globos namų auklėtinio kelias iki kunigo, padedančio sužeistiems vaikams

Kunigas Federico išmoko pamatyti žaizdas labai anksti. Paliktas, kai jam buvo vos kelios dienos, po kelių mėnesių įvaikintas, „sunkus“ ir neramus paauglys.

Šis pasakojimas apie kunigą Federico Pichetto, buvusį sunkų paauglį, dabar Italijos šiaurėje esančio Kiavari miesto vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoją. „Sakau vaikams, kad kiekviena žaizda atveria pažadą. Padėkime jiems kalbėti apie savo svajones“, – ragina kunigas.

Kunigas Federico išmoko atpažinti žaizdas labai anksti. Paliktas, kai jam buvo vos kelios dienos, po kelių mėnesių įvaikintas, „sunkus“ ir neramus paauglys. Kai jam buvo 13 metų, pamotę ištiko insultas, jis atsidūrė kitoje šeimoje. Jis nuolat savęs klausė, kodėl buvo apleistas, kokia  gyvenimo ir meilės prasmė, kol rado atsakymą skaitydamas Bibliją savo močiutės namuose. Ir galiausiai, vieną chaotiškiausių jo gyvenimo akimirkų – susitikimas su keliais jaunuoliais, kurie, kaip ir jis, troško pilnatvės. Po to jis atrado ir pašaukimą tapti kunigu.

Nuo tada kunigas Federico Pichetto gydo kitų vaikų žaizdas.  Kiavario vyskupas pakvietė jį dėstyti tikybą vidurinėje mokykloje,  vėliau jis tapo direktoriaus pavaduotoju. Beje, kunigas laimėjo apdovanojimą už vieną iš šešių geriausių mokymo projektų Italijoje. Aistra rūpintis jaunimu paskatino jį įkurti ir vadovauti „Casa San Michele“ (Šv. Mykolo namams), kurie padeda universiteto studentams.

 „Mūsų žaizdų patirtis lemia savęs suvokimą“, – aiškina kunigas. Net ir šiandien, būdamas 40 metų, jis baiminasi, kad kiti jį apleis. Jaunuoliai kuria pasaulį, remdamiesi patirtomis žaizdomis. Tačiau šis pasaulis būtų nesubalansuotas, jei pamirštume, kad kiekvienoje žaizdoje slypi pažadas, kad esame sukurti kažkam be galo didesniam. Labiau nei vaistų vaikams reikia suprasti prasmės poreikį. Kunigas Federico pasakoja apie penktos klasės mokinį, kentėjusį dėl patyčių, kuris nuolat verkdamas įeidavo į kunigo kabinetą. Situacija pradėjo keistis, kai kartą atsitiktinai vaikas pradėjo kalbėtis apie savo planus ir norus. „Kai išmokstame per savo žaizdas ir pažadus eiti į dialogą, patys tapdami tėvais, galime padėti sutiktiems vaikams. Tik suaugęs, subrendę žmogus gali tikrai padėti kito žmogaus kelionėje“, – teigia kunigas Federico.

Štai kodėl svarbiausia, ką galime padaryti kiekvienam sutiktajam, – tai padėti atkurti žmoniškumo poreikį, grąžinti smalsumą. Švietimas nėra techninis dalykas, jis vykdomas bandymų ir klaidų būdu. Viena iš suaugusiųjų klaidų yra įsitikinimas, kad vaikai neturėtų rizikuoti, tačiau paaugliams trūksta galimybės klysti, nesėkmės kaip realios galimybės susidurti su gyvenimo įvykiais.

(DŽ/Avvenire)

2024 gruodžio 16, 14:07